Transformacijos žaidimas – veidrodis, kuriame atsispindi mūsų gyvenimas

Transformacijos žaidimas pagrįstas paprastomis gyvenimo taisyklėmis, leidžiančiomis suvokti pagrindinius mechanizmus, kuriais vadovaudamiesi priimame sprendimus ir reaguojame į jų pasekmes. Nuo žaidimo sukūrimo 1978 m. jį žaidė tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Jis žaidžiamas fiziniu, emociniu, dvasiniu ar mentaliniu lygmeniu ir trunka nuo kelių valandų iki savaitės. Žaisti jį gali tie, kurie turi kokį nors ketinimą ir yra pasiruošę vidinei transformacijai.

Apie žaidimą, kuris gali padėti įvykti pokyčiams, kartais nė nededant jokių papildomų pastangų, kalbamės su Jelena MARKŪNE, viena iš šešių sertifikuotų šio žaidimo fasilitatorių Lietuvoje.

– Papasakokite, kada, kur ir kaip buvo sukurtas šis žaidimas.

– Transformacijos žaidimas (The Transformation Game® (Innerlinks) sukurtas daugiau nei prieš 40 metų Škotijoje, Findhorno bendruomenėje. Jo sukūrimą inicijavo bendruomenės narės Joy Drake ir Kathy Tyler. Jos norėjo sukurti instrumentą, kuris leistų žmonėms, negyvenantiems bendruomenėje, padirbėti su savimi.

– Kuo ypatinga ši bendruomenė?

– Findhorno bendruomenė yra dvasinė ekologinė bendruomenė. 3 pagrindiniai šios bendruomenės principai yra: 1. kurti kartu su gamta (ekologinis ūkininkavimas); 2. įsiklausyti į save (jie kasryt medituoja ir stengiasi išgirsti save, ieškoti atsakymų savyje, o ne gyventi pagal kitų patarimus); 3. „Love in action“ – meilė turi pasireikšti veiksmais. Bendruomenė prasidėjo nuo 3 žmonių  – vyro ir moters poros bei jų draugės. Visi trys liko be darboir nusprendė pradėti ūkininkauti. Ilgainiui bendruomenė išsiplėtė iki 20-ties žmonių, o dabar joje – jau per 500 Findhorne gyvenančių narių bei didžiulis draugų ir idėjų palaikytojų tinklas visame pasaulyje. Kiekvienas bendruomenės narys joje turi savas pareigas. Findhorno gyventojai netgi yra įsteigę savo koledžą. Bendruomenė ypatinga tuo, kad joje ne tik gyvena žmonės, besilaikantys minėtų principų, bet ir atvažiuoja lankytojų, kurie nori išmokti ko nors naujo, surasti save. Transformacijos žaidimas – vienas iš instrumentų, padedančių tai padaryti.

– Ar reikia kokių nors ypatingų sąlygų, kad būtų galima jį žaisti?

– Reikia turėti ketinimą. Ne šiaip sau klausimą ar norą. Kuo skiriasi ketinimas nuo noro? Galiu norėti ir nieko nedaryti. Noriu, svajoju ir gerai. Kai žmogus turi ketinimą, jis yra pasiruošęs savo ketinimo link žengti bent jau pirmą žingsnį. Ketinimas visada prasideda nuo žodžių„aš ketinu“  – ketinu sukurti, suvokti, jaustis, kurti santykius, uždirbti. Ketinimas visada priklauso nuo žmogaus. Vieniems labai rūpi materialinis pasaulis, tada tas ketinimas labiau susijęs su materialiniais dalykais – automobiliais, pinigais, šeimos išlaikymu. Kitiems, kad ir kas būtų, kad ir kiek pinigų jie turėtų, svarbu jaustis saugiai, ramiai, harmoningai, džiaugsmingai. Dar kiti nori sukurti santykius, pagaliau sutikti savo vyrą ar moterį, kartu džiaugtis, kartu ką nors kurti. Visada žmogaus klausiu, kas aktualu būtent dabar. Ketinimas turi būti iš širdies. Be jo nėra prasmės žaisti.

– Kaip suprantu, yra net ne viena žaidimo versija?

– Iš pradžių žaidimas daug kartų buvo žaidžiamas ir vystomas bendruomenėje, kol 1989  m. atsirado stalo žaidimas, kurį galima sudėti į dėžutę. Supaprastintą variantą galima tiesiog nusipirkti internetu ir žaisti pačiam. Fasilitatoriai šį žaidimo variantą „veda“ pagal išplėstas taisykles. Kiekvienoje paprasto žaidimo kortelėje paaiškinimai sudaro po kelis sakinius, profesionalo taikomoje knygoje kiekvienai kortelei paaiškinti skirta po kelis puslapius. Situacijų būna labai kūrybiškų ir įdomių, tad aš, net ir mokėdama knygą praktiškai mintinai, vis tiek kartais į ją žvilgteliu. Originalus žaidimas irgi dedamas ant stalo, bet jis nėra toks paprastas, turi daug pasirinkimų, kaip jį žaisti.

– O kiek yra žaidimo rūšių?

– Solo versiją gali žaisti vienas žmogus. Čia dalyvauja tik fasilitatorius ir žaidėjas. Taip pat yra stalo žaidimas, skirtas 2–4 žaidėjams arba, jeigu yra papildoma lenta, 2–6 žaidėjams. Originali versija žaidžiama labai retai, nes trunka 4–7 dienas ir ją gali „vesti“ tik žaidimo kūrėjai ir dar keletas žmonių visame pasaulyje. Ji – labai sudėtinga, turi savas taisykles ir turi būti 2 vedantieji  – vienas rašo, kitas „veda“. Šiame žaidime gali dalyvauti 5 žaidėjai. O grupinėje žaidimo versijoje gali žaisti 8–25 žmonės. Šis žaidimas labiau tinka kokios nors bendruomenės vystymuisi ir grupės klausimams spręsti, nes reikalingas vienas bendras ketinimas arba viena visiems bendra tema. Galiausiai yra pasaulinis žaidimas, kuriame dalyvauja 70–150 žmonių. Žaidimas vyksta 1 kartą per metus Škotijoje arba kitoje šalyje ir trunka 7 dienas. Suformuojamas vienas bendras ketinimas, kuris yra svarbus visam pasauliui, visai žemės planetai. Apie 100 žmonių susirenka dirbti su vienu bendru ketinimu, svarbiu pasauliui, bet kiekvienas visame šiame procese gauna ir daug asmeninės naudos.

– Kaip žaidžiamas šis žaidimas?

– Pagrindinės kortelės yra 3 rūšių. Yra kliūčių kortelės, atspindinčios apribojimus, kuriuos žmogus turi savyje arba kažkada išgirdo iš kitų. Yra įžvalgų kortelės  – kas efektyvu, kas veikia, kas padeda judėti į priekį. Dar yra angelų kortelės. Angelai dar vadinami mentoriais. Tai  – energijos, kurios gali padėti išspręsti kokį nors klausimą iš išorės. Yra dar mažos suvokimo kortelės. Jos yra skirtingos skirtingiems lygiams ir irgi padeda kažką suprasti. Yra skausmo kortelės. Skausmas stabdo ėjimą į priekį. Žaidime tai irgi simboliškai vyksta. Yra laukelių, kurie atspindi gyvenimą, – kartais reikia patikrinti savo intuiciją, kartais padaryti pasirinkimą ir pamatyti jo pasekmę, kartais vyksta stebuklų, kartais vyksta tarnavimas kitiems žaidėjams. Pasirinkimų, kaip kiekvienas žaidimas gali vykti, labai daug, todėl kaip darbo su savimi instrumentas man jis ir patinka. Žaidimu labai kūrybingai parodomos daugelio situacijų priežastys. Jo metu vyksta trumpos meditacijos, nes kai kuriose žaidimo vietose svarbu sustoti, pasigilinti, išgirsti save. Kartais darome pratimus, kuriuos norisi tuo metu padaryti. Tai yra kelionė, procesas.

– Papasakokite daugiau apie lygmenis – fizinį, emocinį, dvasinį ir mentalinį, kuriuose galima žaisti žaidimą. Kaip žmogui išsirinkti, kokiu lygmeniu jam derėtų žaisti?

– Kiekvienas žaidėjas pradeda nuo fizinio lygmens, paskui eina emocinis, mentalinis ir dvasinis. Gali žmogus per vieną žaidimą pereiti visus 4 lygius, o gali du ar tris. Labai įvairiai. Būna, kad visas žaidimas įvyksta fiziniu lygmeniu. Būna, kad labai greitai pereina tris pirmuosius ir paskui visą žaidimą žaidžia dvasiniu lygmeniu. – Ką tai reiškia? – Tai gali nieko nereikšti. Reikia žiūrėti į kiekvieno žmogaus individualų žaidimą. Kartais žmogus svajoja, kad štai dabar viską dvasiškai išspręs, pamedituos ir viskas bus aišku, o jam iš tikrųjų reikia užsiimti paprastais dalykais  – rūpintis vaikais, vyru ar žmona, užsidirbti pinigų ir stengtis efektyviau sutvarkyti savo būtį. Ne visada turi būti aišku, kas ir kaip vyksta, nes vis tiek kiekvienas žmogus savo gyvenimą supranta ir mato savaip. Žaidimo pabaigoje duodamos kokios nors rekomendacijos, kiekvienas žaidėjas turi galimybę suteikti grįžtamąjį ryšį kitiems dalyviams, pasakyti, kaip jis jautėsi žaisdamas su vienu ar kitu žaidėju. Ką žmogus išgirsta, ką nusprendžia su tuo daryti ar nedaryti, jo pasirinkimas.

– Kas vyksta su žmonėmis paties žaidimo metu?

– Tiesiog kelionė į save.

– Ką transformuoja žaidimas? Visos transformacijos vyksta žmogaus viduje?

– Pokyčiai vyksta tada, kai žmogus jiems yra pasiruošęs. Prieš maždaug 10 metų žaidėme žaidimą su trimis žmonėmis. Visi trys neturėjo darbo, nežinojo, ką toliau veikti, kur gyventi. Viena moteris po pusantro mėnesio iškeliavo į kelionę po Europą ir iki šiol gyvena Pietų Prancūzijoje, yra atradusi mėgstamą veiklą, turi pakankamai lėšų pragyvenimui, yra sukūrusi gražius santykius. Vyras, su kuriuo žaidėme, buvo geras IT specialistas, bet jo įmonė bankrutavo. Praėjus savaitei po žaidimo jis autostopu išvažiavo į Olandiją tiesiog į niekur. Sutiko ten draugę, po kurio laiko pradėjo dirbti IT srityje didelėje įmonėje, o dabar persikraustė į Vokietiją ir dirba didelėje korporacijoje. O trečia moteris po pusmečio jau laukėsi, pagimdė vaiką ir gyvena Lietuvoje. Niekada nežinai, kada įvyks tas pokytis ir nuo ko jis priklausys. Jeigu viską žinotume, būtų ne taip įdomu gyventi. Daugelis nori viską žinoti, eina pas būrėjas, prašo jų pasakyti, kas laukia ateityje. Nėra paruoštų atsakymų. Žinau pavyzdžių, kai žmogus nueina pas ekstrasensą, gauna atsakymą, o įvyksta visiškai kiti dalykai. Gal ir nereikia iki galo žinoti, kaip veikia žaidimas. Tik tiek, kad kiekvieną kartą po žaidimo žmogus išeina šiek tiek kitoks ir į savo gyvenimą žiūri jau visai kitu kampu.

– Kiek svarbus fasilitatoriaus vaidmuo?

– Fasilitatorius yra palydėtojas, kuris žino taisykles, todėl žaidėjui nereikia koncentruotis į taisyklių aiškinimąsi. Žaidėjas turi koncentruotis į savo ketinimą ir darbą su savimi. Fasilitatoriaus vaidmuo  – eiti kartu su žaidėju ten, kur jis nori nueiti. Kartais ko nors paklausti, pagilinti procesą. Žmogus, žaisdamas vienas, nemato iš šono, kaip jis žaidžia, o fasilitatorius ima kiekvieną žaidėją už rankos ir eina kartu su juo taip giliai, kaip kiekvienas žmogus yra pasiruošęs eiti.

– Kokių fasilitatorius turi turėti įgūdžių, žinių, asmeninių savybių?

– Pirmiausia, fasilitatorius, kuris turi daugiau patirties, gali daugiau nuveikti. Patirtis yra svarbi. Patys fasilitatorių mokymai yra gana intensyvūs, reikalaujantys daug kasdienio darbo su savimi ir su kitais ir ne visi iš karto gauna sertifikatus arba iš viso nusprendžia, kad šio žaidimo fasilitavimas – ne jiems. – Kokio amžiaus žmonėms tinkamas šis žaidimas? Ar jį gali žaisti vaikai? – Pagal taisykles galima žaisti nuo 16-kos metų, bet žinau atvejų, kai žaidė ir 14-kos, ir 15-kos metų vaikai. Tai labai priklauso nuo žmogaus brandos.

– Kiek laiko paprastai trunka žaidimas?

– Stalo žaidimo versija, kurią fasilituoju, trunka nuo 3 iki 6  val. Tai priklauso nuo žmonių skaičiaus. Jeigu žmonių daugiau, būna, kad trunka visą dieną. Solo žaidimo versija trunka 3–4 val. To visiškai užtenka panagrinėti žmogui aktualų klausimą. Grupinis žaidimas gali būti vienos dienos, o gali būti ir 4 dienų. Priklauso nuo grupės, žmonių pasiruošimo dirbti, gylio.

– Kokios transformacijos vyksta po šio žaidimo? Gal galite pasidalyti ryškiausiomis istorijomis?

– Būna taip, kad transformacijos įvyksta labai greitai, o kartais jų reikia palūkėti. Tarkime, neseniai vienas vyras parašė: „Ar pameni, prieš porą metų žaidėme? Aš turėjau ketinimą pagerinti santykius su mama, pradėti uždirbti 3 000 Eur per mėnesį ir nupirkti žmonai namą.“ Ir atsiunčia namo nuotrauką. Jam, kaip vyrui, matyt, buvo svarbu duoti ataskaitą, kaip po žaidimo pasikeitė jo gyvenimas. Būna, žmonės sutinka mylimą žmogų, sukuria santykius, susilaukia vaikų, nors reta moteris ateina turėdama ketinimą tapti mama – nežinau, ar tai dalykas, su kuriuo galima žaisti. Tai dažnai būna darbo su meile sau pasekmė. Viskas priklauso nuo mūsų. Žaidimas – tik instrumentas. Fasilitatorius irgi yra tik instrumentas. Žaidimo dalyvis – pagrindinis veikėjas, nuo jo priklausys, kokius sprendimus jis padarys po žaidimo.

– Kas vyksta po žaidimo? Minėjote, kad duodate žmonėms gaires, ką jie turėtų daryti toliau.

– Aš visada paklausiu žmogaus, su kuo jis po žaidimo išeina, ką ketina toliau daryti. Dažniausiai jis išeina užsirašęs keletą svarbių minčių, ką reikia daryti. Instrukcijų niekada neduodu, nebent rekomendaciją. Bet tai nereiškia, kad žmogus turi ta rekomendacija būtinai pasinaudoti. Jis gali ją priimti arba nepriimti. Kaip minėjau, kiti žaidėjai žaidimo pabaigoje irgi turi teisę išsakyti savo nuomonę ir pateikti grįžtamąjį ryšį.

– O būna, kad žmogus žaidžia ir vidury žaidimo sugalvoja, jog nebenori žaisti?

– Nepamenu, kad taip būtų įvykę mano praktikoje, bet sustoti ir nebetęsti žaidimo galimybė visada yra. Visgi, jeigu žmogus ateina su ketinimu, jis žaidžia iki galo. Juk žaidimo tikslas  – pokytis realiame gyvenime. Būna, žmonės, pametę darbus, šeimą, draugus, ieškodami atsakymų vaikšto į įvairias praktikas ir negyvena realaus gyvenimo. Tokius žmones norisi „nuleisti ant žemės“, kad jų realybė taptų džiaugsmingesnė.

– Kuo žaidimas išskirtinis?

– Svarbu ramiai sau užduoti klausimą, kur dabar noriu eiti? O gal niekur nenoriu eiti? Nieko nedarymas irgi yra veiksmas. Sakyčiau, gerai, kad dabar yra daug instrumentų ir pasirinkimų, kur nueiti ir ką išbandyti. Man svarbiausia, kad žmonės atrastų, kas jiems teikia džiaugsmą. Transformacijos žaidimas padeda išsigryninti ir pasiekti džiaugsmo šaltinį.

Rūta ADAMONYTĖ

Žurnalas "Raktas"